Marokas: Marakešas, trumpa istorija ir struktūra

Marokas garsus savo imperatoriškaisiais miestais, garsiausias jų – Marakešas. Apie Marakešą patys marokiečiai turi skirtingas nuomones: dauguma jo vengia, o ten gyvenantys neįsivaizduoja savęs kitur.  Marakešas yra nemėgstamas dėl alinančių vasaros karščių, kuomet termometro stulpelis pakyla iki +45°C, chaotiško gatvių gyvenimo ir priekabių prekiautojų.  Šiame straipsnyje trumpai pristatau Marakešo istoriją ir svarbiausius rajonus.

Marakešą reikia mokėti pamilti, nes ne visiems šis miestas yra meilė iš pirmo žvilgsnio.  Nebuvo ir man, pamilau tik per porą gyvenimo jame metų. Dabar man Marakešas – tobulas miestas, kuriame veiksmas verda ištisą parą.  

Marakeše rasi viską, ko geidžia širdis: ir europietiškus barus, restoranus, prekybos centrus, ir egzotiškas pilvo šokėjas, tradicinius amatus bei modernius menus.  Ketvirtas pagal dydį Maroko miestas Marakešas yra labai kosmopolitiškas. Čia gyvena daugybė užsieniečių, gatvėse pilna turistų, o anglų kalbą pramoko ir ne vienas gatvės prekiautojas. 

 Marakešas dar kitaip vadinamas „raudonuoju miestu“ dėl savo prigesinta raudona spalva nudažytos Medinos sienos ir daugelio pastatų atspalvio.  

Pirmoji Maroko sostinė

1062 metais  Marakešo statybas pradėjo  Almoravidų dinastijos sultonas, berberas Yousefas bin Tashfinas. Marakešas net du kartus buvo Maroko sostine, ir iki šiol daugybė keliautojų painiojasi bei galvoja, kad sostinė yra būtent Marakešas, ne Rabatas. 

Marakešas per savo gyvavimą patyrė ne vieną sukrėtimą. Štai 1669 metais Alaouite dinastijos sultonas (jų linija iki šiol valdo Maroką) nusprendė sostinę perkelti į Fezą, kartu išgabendamas iš Marakešo gausybę turto. 

Prieš tai buvusios Saadianų dinastijos kapai buvo paslėpti ir pamiršti keletui šimtmečių. Būtent Saadianų dinastija Marakeše pastatė įspūdinguosius „El Badi“ rūmus, savo vardo mauzoliejų. Nežinia kaip dabar būtų atrodę „El Badi“ rūmai, jei jų turtų savo naujiems rūmams nebūtų pasigrobęs  Alaouite dinastijos sultonas. 

Prancūzų įtaka

1912-1959 m. metais didelę dalį Maroko į savo  rankas perėmė prancūzai. Šiaurinė, palei vandenyną einanti dalis, ir maža teritorija pietuose pateko į ispanų rankas. Marokas tapo Prancūzijos protektoriatu, tačiau ne kolonija, todėl savo identitetą išlaikė.

Netgi sultonų dinastija išlaikyta, tik pervadinta karaliais. Prancūzijai pasitraukus iš Maroko, Ispanija iki šių dienų sau pasiliko Ceuta and Melilla miestus. Panašiai kaip Kaliningradas, kuris nors ir yra Lietuvos teritorijoje, priklauso Rusijai. Patekti į Ceutą ar Melillą marokiečiai gali tik gavę vizą, nebent ar yra kilę iš netoliese Ceutą esančių miestų; tuomet įvažiavimui viza nereikalinga. 

Prancūzijos protektoriatas suvakarietino Maroką; beveik dauguma marokiečių idealiai kalba prancūziškai. Prancūzų yra ir adminstracinė Maroko kalba.  Marakeše prancūzai pastatė modernųjį Gueliz rajoną,  kuriame pati jaučiuosi kaip Europoje, o ne Maroke. Todėl nenustebkite Marakeše pamatę ne vieną „Art Deco“ stiliaus pastatą, dauguma jų – Gueliz rajone. 

Modernusis Marakešas

Kaip jau rašiau, 1912-1959 metais  didelę dalį Maroko  į savo  rankas perėme prancūzai, kurių protektoriatas suvakarietino Maroką. Prancūzų armijos generolas Louisas Hubertas Gonzalve’as Lyautey norėjo modernizuoti Marakešą, tačiau išaugodamas kultūrines tradicijas ir vietos papročius.  Taip Marakeše pradėjo kurtis modernioji miesto dalis.  Gueliz buvo pirmasis rajonas, pradėtas statyti už Medinos ribų. Gueliz pavadinimas kilęs iš prancūziško žodžio bažnyčia („Église“). 

Norint išlaikyti vietos tradicijas, pastatai Gueliz neviršijo trijų aukštų ribos ir dauguma buvo dažomi raudonu atspalviu. Pradžioje Gueliz buvo numatyta įkurti kaip prancūzų kariuomenės bazę. Prancūzų protektorato periodu Gueliz gyveno tik 870 gyventojų, iš kurių net 500 buvo prancūzai.  Tačiau prancūzų kaimynystės augo labai greitai, archtektai į Marakešą atgabeno „Art Deco“ stilių, kūrė plačias alėjas,  aveniu su dideliais žiedais, naujas kavines, kino teatrus, gyvenamąsias vilas – visai kaip Paryžiuje. 

Pagrindinė Gueliz aveniu tuomet buvo vadinta „Avenue de France“, o protektoratui pasibaigus, pervadinta tuomet valdžiusio karaliaus Mohamedo VI  vardu.  Šioje aveniu gyvenimas verda visą parą, dabar ten įsikūrę modernūs prekybos centrai, parduotuvės, restoranai ir kavinės. Mohamed V aveniu visuomet saugiai apšviesta, ten net vėlai vakare nebaisu vaikščioti vienai. 

Gueliz 1931 metais pastatyta Šventojo Saints-Martyrs bažnyčia, kuri stovi netoli vietos mečetės, o jų bokštai monumentaliai iškilę vienas prieš kitą. Į Gueliz pamažu atsikraustė daugybė prancūzų,  ši miesto dalis tapo populiari tarp verslininkų, dizainerių, menininkų, kurie atidarė savo boutiques, meno galerijas, restoranus. 

Įdomus pastebėjimas. Marokiečiai nelabai mėgsta Maroke gyvenančių ar verslą turinčių prancūzų. Ir suprantama kodėl, atsikėlę į Marakešą, prancūzai už nedideles sumas išsipirko riadas, viešbučius, pradėjo savo verslus, vietiniams marokiečiams mokėdami nedidelius atlyginimus. Man pačiai nepatinka snobiškas Maroke gyvenančių prancūzų požiūris į Maroką, nenorėjimas prisitaikyti prie vietos kultūros. 

Turizmo nešamas pelnas Maroke dažnai nukeliauja būtent į užsieniečių valdomus viešbučius, kelionių agentūras. Ir nors beveik dauguma marokiečių idealiai kalba prancūziškai,  su pačiais prancūzais jie stengiasi turėti tik darbinius santykius. 

Svarbiausi Marakešo rajonai: Medina ir Kasba su Jemaa El Fna aikšte, iš ten plati ir ilga Mohamed V aveniu veda tiesiai į modernųjį Gueliz rajoną. Šalia esantis Hivernage – didelių viešbučių, klubų kaimynystė. Traukinių stotis yra  Gueliz ir Hivernage rajonų sankirtoje.

Didesnį Marakešo žemėlapį galite rasti čia.

Ir dabar daugybė užsieniečių apsigyvena būtent Gueliz, nes ten saugu, gatvės apšviestos, visi pratę prie kitataučių. Tuo tarpu gyvenant labiau tradicinėse kaimynystėse, žmonės vieni kitus pažįsta, nėra pratę, kad pas kaimynus į svečius gali ateiti skirtingų lyčių draugai. Maroke dažnai ir policija gali būti iškviesta, jei  pas vaikiną į svečius ateina marokietė mergina ir atvirkščiai. Todėl reikia žinoti, kokį rajoną pasirinkti gyvenimui. 

Marakešas plečiasi

Beveik 1 milijoną gyventojų turintis imperatoriškasis miestas plečiasi. Populiarėja į Marakešą vedantys keliai, ypač kelias į Ouriką ir Fezą, kuriuose kuriasi naujos riados, svečių namai, restoranai. Jei planuojate Marakeše apsistoti ilgesniam laikui, praverstų nuomotas automobilis, kuriuo apvažiuotumėte prie Marakešo esančias vietas. 

Marakešo pakraštyje esančiame Palmeraie kvartale pirmosios palmės buvo pasodintos vos sultonui Tashfinui pradėjus statyti miestą. Šimtų palmių apsuptyje įsikūrusios prabangios vilos, baseinai, spa centrai. Ten dažnai keliauju stebėti saulėlydžio, kuris palmių peizaže – gražiausias visame Marakeše.

Kaip minėjau, Marakešas vasarą ypač įkaista. Rugpjūčio mėnesį temperatūra gali pakilti ir iki +50 laipsnių karščio. Todėl pasistenkite savo atostogas planuotis priklausomai  nuo sezono. Jei vykstate vasarą, dienos metu nelabai patartina tyrinėti miestą, geriau aplankyti aplink Marakešą esančias vietas, baseinus, sodus. 

---