Atostogos Maroke – istorija apie mano lemtingąjį „team building’ą“ (II dalis)

Mano pirmoji rimta kelionė į Maroką – tęsiu pasakojimą apie savo pirmąją rimtą kelionę į Maroką, į kurią  tikslo vedini išvykome su aštuoniais žurnalo redakcijos bendradarbiais. Pirmąją pasakojimo dalį rasite Atostogos Maroke – istorija apie mano lemtingąjį „team building’ą“ (I dalis).  Tekstas buvo rašytas iškart po kelionės 2011 metais, todėl jame aprašomi įspūdžiai kupini entuziazmo ir pirmą kartą Maroke besilankantiems būdingo egzotinio šoko.

Po varginančios pirmos dienos skrydžio ir riados paieškų Marakeše, nusprendėme keliauti į mažesnius Maroko miestelius. Pirmasis taškas – Ouzoud kriokliai, esantys Aukštojo Atlaso kalnuose. Marakešo autobusų stotyje prie mūsų pripuolė daugybė savo paslaugas siūlančių taksistų, kviečiančių imti aštuonvietį autobusiuką, nuvešiantį mus tiesiai prie krioklių, esančių netoli Azilal miesto. Atstumas – 150 km, siūloma kelionės kaina – 1000 dh (apie 100 eurų). Tačiau į Maroką keliavome norėdami patirti nuotykių, komfortas tikrai nebuvo labai svarbus, todėl mandagiai atsikratę taksistų, nusipirkome vietinio autobuso bilietą už 70 dh.

Patarimas visiems keliautojams į Maroką – jūs tiesiog privalote išbandyti vietinius autobusus, kurie patogumu ir greitumu nepasižymi, tačiau gausite didelę dozę nepamirštamų įspūdžių, aplankysite turistų retai lankomas vietas ir galbūt net susipažinsite su draugiškais vietiniais.

Didelis taksi, kuriame du keleiviai telpa priekyje, šalia vairuotojo, ir keturi gale.

Žinoma, vietiniai autobusai yra daug pigesni, tačiau tikrai ne kaina lemia kelionės gerumą. Mūsų visos 10 dienų kelionės metu išleista 200 eurų suma tikrai galėjo būti didesnė. Tačiau žinojome, jog biudžeto ribojimas leis mums patirti daugiau įspūdžių

Deja, autobusas iki pat Ouzoud kroklių mūsų nenuvežė. Šią naujieną išgirdome iš kelionėje sutiko draugiško vietinio, gyvenančio prie krioklio esančiame kaimelyje. Kartu su juo išlipome prie mažo keliuko tuščioje dykynėje. Iš ten kažkokiu stebuklingu būdu turėjome pasigauti vietinę taksi. Ir stebuklas įvyko – iš niekur atkeliavo didelis taksi automobilis, mūsų pirmoji pažintis su „grand taxi“ (plačiau apie marokietiškus taksi rašiau čia). Automobilio priekyje telpa du keleiviai ir vairuotojas, gale susigrūdame keturiese.

Ouzoud kriokliai buvo vertas kelionės. Ir ne tik kriokliai, bet ir nakvynė palapinėse, iš kurių atsiveria nuostabus krioklių vaizdas, o naktį lopšinę niūniuoja iš 110 metrų aukščio krentančio krioklių melodijos. Šį „viešbutį“ mums parodė autobuse sutiktas vaikinas, kaina nakčiai – 5 eurai. „Viešbučio“ vadovas už papildomą kainą mums taip pat pagamino vakarienę, prie kurios priderino draugo muzikanto mušamų būgnelių melodiją ir istorijas apie Maroką. Ryte laukė pusryčiai ir ekskursija po Ouzoud apylinkes.

Ouzoud kriokliai yra gausiai lankomas turistų, todėl ten įsikūrė daugybė  įvairių restoranėlių, parduotuvių ir viešbučių. Aplink esančiame alyvų miške ir pakeliui į krioklius, sutiksite ne vieną ten gyvenančią beždžionę, kuri įžūliai gali pareikalauti skanumyno. Įspėjamieji ženklai draudžia šių gyvūnų maitinimą, tačiau tai netrukdo turistams iš vietinių pirkti riešutus ir jais prisikviesti beždžionę užšokti ant peties nuotraukai.

Plačiau apie Ouzoud krioklius galite perskaityti mano straipsnyje Kelionė iki garsiųjų Ouzoud krioklių.

Naktinės klajonės  ir rojaus miesteliai

Kitą rytą nusiprausę (mūsų palapinių viešbutyje buvo pats geriausias dušas pasaulyje) ir laimingi, pasigavome vietinį autobusiuką, kuris mus nuvežė iki netoli esančio Azilal miestelio. Jame nebuvo jokio viešbučio, todėl nusprendėme naktiniu autobusu keliauti iki kurortinio Agadiro. Nuotykiai prasidėjo vos įsėdus į autobusą. Jame buvo ne tik beprotiškai šalta, o per visur esančias skyles į vidų skriejo dulkės, bet ir kelionė baigėsi 3 val. nakties ne Agadire, o kažkokioje keistoje nuo miesto 5 km nutolusioje stotyje. Tiek iš žadėtos naktinės kelionės, kuri į Agadirą turėjo mus atgabenti 6 val. ryte.

Teko sėsti į taksi ir keliauti iki Agadiro ieškoti viešbučio, o kaip tyčia, į miestą buvo atvykęs pats Maroko karalius su svita, todėl visi viešbučiai buvo užimti.  Paklaidžioję valandą po naktinį miestą, laisvų kambarių radome tik prabangiame viešbutyje. Ryte, pagaliau, pagaliau kepino saulė, vanduo buvo užtektinai šiltas maudynėms. Tačiau pats Agadyras didelio įspūdžio nepaliko, pasirodė pernelyg turistinis, tvarkingas ir skirtas pagyvenusiems arba viskas įskaičiuota mėgstantiems turistams.

Paklausę vietinių patarimo, pasigavome autobusą, vežantį į Tiznit kaimelį, kuris turėjo būti tarpinė stotelė keliaujant į norimą Sidi Ifni.  Šis miestelis mus pasitiko jaukuma ir vandenyno kvapu, šiame ir kituose netoli esančiuose miesteliuose daugiausia apsistoja banglentininkai ir kiti vandens pramogų mėgėjai. Gyvenome puikiame viešbutyje su vaizdu į vandenyną, maistą pirkome vietiniame turguje… Sidi Ifni taip patiko, kad nusprendėme čia pabūti keletą dienų.

Sidi Ifni verda naktinis gyvenimas – jaunimas grupelėmis vaikščioja gatvėmis, kvatoja, geria arbatą, kavinės sausakimšos, merginos pasidabinusios gražiomis tunikomis, vienos su šilkinėmis, drakonais puoštomis nugaromis, kitos – kuklesnėmis, tačiau visos elegantiškos, pasiruošusios. Netikėtai atsidūrėme žvaigždžių apšviestame, šiltame paplūdimyje su keliais vietiniais vaikinais, kurie grojo gitaromis marokietiškas melodijas, dainavo ir vaišino jogurtu (taip, taip, alkoholis mažesniuose miesteliuose vartojamas retai, o ir nusipirkti jį galima tik didesniuose miestuose). Nuolatinis judesys, tačiau atsipalaidavus, neskubant, be streso. Viena dažniausių frazių – „Nesirūpink, šypsokis, būk laimingas“.

Netoli (apie 10 km) nuo balto, žydro ir atsipalaidavusio Sidi Ifni yra svajonių vieta – Legzira. Tai stulbinamo grožio raudono akmens arkos, uolų liekanos vandenyje. Nuvažiuoti iki šio rojaus kampelio kainuoja apie 0,30 euro į vieną pusę. Lipome, sėdėjome ir, lepinami dūžtančių bangų muzikos, valgėme apelsinus. Papildymas: 2016 metų rudenį ši paplūdimyje esanti arka sugriuvo.

Jei esate apsistoję Agadire, į Legzirą paplūdimį galite nuvykti ir su mano partnerių organizuojamu turu. Plačiai apie šį turą rasite Agadiras – dienos kelionė į Legzirą paplūdimį ir Tiznit.

Labai rekomenduoju nuvykti ir į netoli Sidi Ifni esantį Mirleft miestelį, kuris, nors ir mažytis, labai mielas ir jaukus, jame gausu banglentininkų, žmonės draugiški. Kaip pasakojo keletas čia ilgai atostogaujančių užsieniečių „gyveni hostelyje už 3 eurus, rytais geri marokietišką kavą, mokaisi arabų kalbos, surfini… Tikras atsipalaidavimas.“

Kad šio miestelio gyventojai tikrai draugiški, įrodė ir sutiktas vietinis vaikinas, vakare mus pasikvietęs pasisvečiuoti pas jį namuose. Ten buvome pavaišinti arbata, kartu grojome būgneliais, žaidėme žaidimus. Kelionės pabaigoje supratome, kad jei važiuotume dar kartą į Maroką – tai turbūt į Sidi Ifni arba Mirleftą ir ten praleistume mažiausiai mėnesį.

Pabaigai

Kad Maroke neištiktų visiškas kultūrinis šokas – pažiūrėkite keletą dokumentinių video, googlinkite nuotraukas ir kitų keliautojų atsiliepimus. Labai geri patarėjai visais klausimais dažnai būna viešbučių priėmimo darbuotojai, kurie tikrai padės bet kokiu klausimu. Tikrai kiekvienas iš jūsų jums parekomenduos gerą restoraną, gidą, automobilio nuomos punktą ar ekskursijų agentūrą. Svarbiausia, nebūkite uždari ir nebijokite.

Nuotr. mano, Mindaugo ir Sonatos

---