Kodėl atsikrausčiau gyventi į Maroką?

„Marokas – kodėl metei normalų gyvenimą Europoje ir išsikraustei į Afriką?“ – šį klausimą išgirstu labai dažnai. Dar labiau visi nustemba, kad Marakeše gyvenu savarankiškai, o šviesūs plaukai netrukdo vaikščioti naktimis ir vienai. „Ar nebijai teroristų musulmonų atakų, juk marokiečiai tuo pagarsėję“, – antrasis pagal populiarumą klausimas.  Prie savo rytinio marokietiško nous nous kavos puodelio, surašiau keletą atsakymų ir šiaip pamąstymų apie mano gyvenimą Maroke.

Marokas – lemtingas team-buildingas

Maroką pirmą kartą aplankiau 2012 metais, dirbdama Lietuvoje, vieno laisvalaikio žurnalo ir portalo vyr. redaktore. Pamenu, direktorė vietoj Kalėdinio vakarėlio ir dovanų pasiūlė mūsų mažai komandai kartu leistis į team- buildingo kelionę į Maroką. 

 Važiavome be jokio plano ir tai buvo viena geriausių patirčių užsienyje. Tuomet apie Maroką buvo labai mažai informacijos, tad pasikliovėme jau vietoje sutiktų marokiečių patarimais ir savo spontaniškumu. Šią kelionę išsamiai aprašiau straipsnyje Kelionė į Maroką – egzotiškasis „team building’as“. Prisipažinsiu, po Maroko, jokios kitos šalys nebepaliko tokio stipraus įspūdžio.

Vieną dieną suvokiau, kad darbas ofise Lietuvoje ne man ir išsikrausčiau į Olandijos sostinę Amsterdamą. Gyvenimas Amsterdame buvo beveik idealus, o gal mane tiesiog visur lydėjo sėkmė. Priklausiau puikiai menininkų rezidencijai, kuri suteikė ne tik beveik nemokamą būstą, patirtį padedant kurti meno projektus,  bet ir puikų tarptautinį pažinčių ratą. Tačiau visuomet svajojau būti nepriklausoma nuo darbo valandų, norėjau laisvės ir pokyčių.

Užsisakykite konsultaciją

Planuojate kelionę į Maroką? Užsisakykite privačią video konsultaciją, kuri padės jums nepasiklįsti informacijos gausoje, sutaupys daug laiko bei leis jaustis saugiems. Gyvenu Marakeše nuo 2015 metų, pasinaudokite mano patirtimi.

Plačiau apie mano gyvenimą Maroke galite paskaityti ir 2019 metų Lrt.lt interviu Maroke gyvenanti lietuvė papasakojo apie vietinių gyvenimo būdą ir kodėl per ramadaną skuba į Europą.

Meilės emigrantė?

Būdama Amsterdame, priėmiau sprendimą vėl grįžti į Maroką, apsispręsti padėjo ir ten sutikta meilė. Su draugu įkūrėme menininkų freelancerių rezidenciją (apie tai rašiau savo straipsnyje Lietuviški Rasos „freelancinimo“ ypatumai Maroke), bandėme kurti meno projektus. Tačiau pirmą kartą atsikrausčius adaptuotis buvo sudėtinga. Blaškė visiškai skirtingas mentalitetas, religija, nuolatinis vyrų dėmesys, beprotiškas vasaros karštis.

Meilei pasibaigus, visgi palikau Maroką, tačiau į jį grįžinėdavau bent porą kartų per metus. Tokia trauka buvo. Kol, pagaliau, vieną dieną supratau, kad Maroko nepakeisiu, turiu pasikeisti pati. Turiu susitaikyti su rodomu dėmesiu, su nuolatiniu vėlavimu bei kitokiu gyvenimo ritmu.  Daug kas galvojo, kad Marokas mane patraukė vien dėl meilės, ir jai pasibaigus, baigsis trauka Marokui. Tačiau ne, taip neįvyko. Ir džiaugiuosi, niekada nenorėjau keltis į svetimą šalį vien dėl meilės, nejausdama potraukio naujai šaliai.

Supratau, kad tik tuomet, kai priimsiu Maroką su visu jo keistumu ir mums, europiečiams, nesuprantamomis tradicijomis, tik tada ši šalis taps man artima. Pamažu tapau labiau atsipalaidavusia, nebeplanuojančia gyvenimo į priekį. Sugebančia praleisti pusę dienos kavinėje besimėgaujant mėtų arbata ir tiesiog stebint aplinką.

 Ką veikiu Maroke?

Marokas – puiki vieta pradėti savarankišką verslą. Šioje šalyje tiek daug dalykų dar neatrasta, skirtingai nei Europoje, kur labai sunku pradėti kažką naujo, o konkurencija –  milžiniška. Kadangi oficialių darbo vietų Maroke nėra taip daug, dauguma vietinių patys susikūrė sau darbus. Kaip ir aš. 

Ne vienerius metus stebėjau ir mokiausi iš vietinių derybų, verslo kūrimo ypatumų. Išmokau būtent stebėdama ir dalyvaudama, nes oficialių taisyklių nelabai yra, reikia tiesiog žinoti ir pažinoti, ištisai megzti pažintis. Būtent per pažintis galima sudaryti geriausius sandorius, gauti patikimiausius vairuotojus ir gidus.

Pirmiausia, žinoma, lietuvių ir anglų kalbomis rašau kelionių tinklaraštį „Blondie in Morocco“. Taip pat padedu keliautojams atrasti Maroką, sudarinėju kelionių planus, užsakau ekskursijas, vairuotojus ir viską, ko reikia šalies pažinimui. Taip pat dirbu su savarankiškai projektais, rašau straipsnius.

Nuo 2015 metų esu laisvai samdoma tarptautinės šiuolaikinio meno mugės „ArtVilnius“ komunikacijos specialistė. Tai puiki proga man  nenutrūkti nuo savo profesijos ir kasmet pakvėpuoti geriausiu šiuolaikiniu menu. 

Mano Marakešas

Daugelis, atvykusių į Marakešą, stebisi, kaip aš galiu pakęsti šį šurmulyną ir chaosą? Ogi paprastai – Marakešas nesibaigia už senamiesčio sienų. Tai modernus miestas, su prekybos centrais, Starbucksais, vakarietiškomis parduotuvėmis, barais, restoranais, viešbučiais. 

Gyvenu modernioje miesto dalyje Gueliz, kurią suprojektavo prancūzų architektai. Plačios, tvarkingos ir palmėmis užsodintos alėjos, apšviestos gatvės ir visur esant policija leidžia jaustis saugiai dieną naktį. 

Į pačią Mediną lendu, kai pasigendu veiksmo ir egzotikos, o pagrindinės Jemaa El Fna  aikštės chaosas su ten esančiais muzikantais, istorijų pasakotojais ir gyvūnais – puiki  vakaro pramoga ir egzotika net patiems marokiečiams.

Todėl mano Marakešas yra kitoks, nei jį pamato turistai.  Mano Marakešas  yra modernus miestas, draugai – modernūs marokiečiai, gyvenantys ir besilinksminantys taip pat, kaip Vakarų jaunimas.  Merginos neslepia savo veidų po skaromis, užima aukštus postus; nevengia ir vyno taurės, ir kelionių. Žinoma, dėl religijos egzistuoja ne vienas apribojimas, tačiau į šiuos niuansus nenoriu leistis, tam reiktų atskiro straipsnio.

Nuotykiai Medinoje

Nesu išlepinta europietė, gyvenanti tik saugioje Marakešo dalyje. Tik atvykusi, išsinuomavau mažą namelį Medinoje, vienoje chaotiškiausių jos gatvių. Apsigyvenau mažame name chaotiškame Marakešo senamiestyje (Medinoje).

Būstą išsinuomojau be tarpininkų, klausinėdama gatvės pardavėjų (kaip susirasti ilgalaikį būstą Marakeše aprašiau straipsnyje How to rent a long term home in Marrakech) ir nelabai mokėdama prancūzų kalbos, pasirašiau nuomos kontraktą. Teko paprakaituoti, kraustant baldus į miniatiūrinę gatvę, derintis dėl kainų, o gatvės vaikai džiugina savo rėkimais ir iki vidurnakčio (savo namą aprašiau čia).

Tik atsikrausčius, dingo elektra, sulūžo durų spyna ir teko visą dieną saugoti namą laukiant pagalbos. Kadangi Medinos gatvėse nėra šiukšlių konteinerių, atliekų maišus visi vakare palieka lauke prie durų surinkimui. Deja, maniškis šiukšlių maišas kaskart susilaukdavo didelio pasisekimo tarp vaikų, kurie su malonumu viską iškratydavo. Pavargusi kasryt rasti savo gyvenimo likučius gatvėje, pripratau slėpti šiukšles kitose gatvėse.

Pagyvenusi Medinoje, supratau, kad ši chaotiška vieta – ne man. Senamiestis įdomus keliautojams, tačiau ten nuolatos gyventi yra sudėtinga.

Maroko trūkumai

Ko labiausiai pasigendu Maroke? Labiau atvirų parkų, kuriuose kiekvienas galėtų pasėdėti ant žolės, piknikauti, gurkšnoti vyną, groti gitara…. Maroke dauguma parkų skirti tvarkingam pasivaikščiojimui, o vakarais užrakinami. 

Vilniaus dailės Akademijoje baigiau dailėtyros studijas, todėl buvimas tarp meno man yra būtinas. Marakeše trūksta kultūrinių renginių, parodų atidarymų, tačiau pamažu situacija taisosi. Kas savaitę vyksta nauji atidarymai,  kiti įdomūs renginiai. 

Tačiau nepaisant visų šių nemalonumų, vis tiek myliu Maroką. Čia gyvenimas kasdien pateikia vis naujų siurprizų, išmokau nieko neplanuoti, nelaukti, inshallah reiškinys irgi nebe naujiena. Marokiečiai nėra punktualūs, penkios minutės reiškia ir valandą, ir dieną, o kartais ir mėnesį. Plačiau apie tai, kaip išgyventi Maroke pritaikant inshallah terminą aprašiau straipsnyje The art of “Inshallah” in Morocco.

Ar Maroke saugu?

Dažniausiai užduodamas man klausimas – „Ar saugu keliauti į Maroką?”. Po visų terorizmo atakų Europoje, manau, kad Maroke kaip tik yra labai saugu.  Marokiečiai labai gerbia turistus, nes jie yra vienas pagrindinių pragyvenimo šaltinių. Žinoma, kaip ir visame pasaulyje, vyksta vagystės, sukčiavimai, reikia būti sąmoningiems ir atsargiems.

Neseniai skaičiau straipsnį, kuriame Marokas įvardintas kaip antra pagal pavojingumą šalis moterims keliautojoms. Vienas iš punktų – žodinis priekabiavimas. Taip, eidama gatvėje, dažnai išgirsi „Nice, sexy, barbie, blondie, I love you”. Mašinos pypins, vyrai sveikinsis. Tačiau panašiai jaučiausi ir keliaudama po Italiją ar Ispaniją. Tiesiog nekreipkite dėmesio, nenešiokite iššaukiančių drabužių ar makiažo.

Pabaigai

Dabar jau žinau, kuo mane patraukė Marokas – šalies įvairiapusiškumas. Jei nepatinka egzotika ir lenktynės gatvėse su asilais, gali gyventi modernioje Kasablankoje arba tame pačiame Marakeše, tik moderniame Gueliz rajone. Jei nori ramybės ir jūros – keliauji į Agadirą ar Essaouirą, nori kalnų – važiuoji į Aukštojo Atlaso kalnų ruožą, sniego – dar aukščiau. Viena vertus, tai musulmoniška šalis, tačiau viena liberaliausių.

Mano didžiausias patarimas vykstantiems į Maroką – būkite tolerantiški vietos kultūrai. Nesipiktinkite vietiniu chaosu, įkyriais pardavėjais ar tingumu – priimkite tai kaip natūralų šalies veidą.  Taip pat nesistenkite pažinti ir pamatyti viso Maroko per vieną kelionę. Aš iki šiol to nepadariau, saugau po trupinėlį, pasimėgauju lėtai užgerdama mėtų arbata.

Marokas jau tapo mano antrais namais ir tikiuosi taps jūsų mėgstamiausia atostogų vieta.


Similar Posts

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *